Lietuvos tinklinio čempionai renkasi trenerio kelią
Įpusėjus vasarai, paplūdimio tinklinio aikšteles užplūdo entuziastų būriai, o neretoje aikštelėje galima stebėti ir profesionalių tinklininkų vedamas treniruotes. Šiais metais Vilniuje galima išvysti prie gausaus trenerių būrio prisijungusius ir du itin tituluotus tinklinio žaidėjus Arūną Kirsnį ir Mantydą Šuklį.
Šiaulietis Arūnas Kirsnys yra iškovojęs vieną didžiausių pergalių Lietuvos paplūdimio tinklinio istorijoje – 2004 m. drauge su Arvydu Mišeikiu tapo Pasaulio jaunių (iki 18 m.) paplūdimio tinklinio čempionais, vėliau su Šiaulių „Elgos-Master Idea“ ekipa sportininkas ne kartą tapo Lietuvos čempionu. Kelmiškis Mantvydas Šuklys yra vienas iš Lietuvos vyrų tinklinio rinktinės jungiančiųjų žaidėjų, šiuo metu profesionaliai rungtyniaujantis Suomijos „Virrat PUM“ komandoje.
Abu tinklininkai sutiko pasidalinti įspūdžiais apie savo naują veiklą bei ateities planus.
Kaip jūs nusprendėte imtis trenerio amato, kas jus paskatino?
Mantvydas Šuklys: „Tinklinio akademijos“ įkūrėjas Egidijus Kučinskis man pasiūlė treniruoti mėgėjus ir tokia galimybė sudomino, nes prieš tai esu treniravęs tik vaikus. Man pačiam tai nebloga patirtis, įgaunu kantrybės, mokydamas ir pats pasimokau naujų dalykų iš pačių mėgėjų. Tokia praktika labai vertinga, ateityje bus lengviau dirbti su žmonėmis. Kol kas pats noriu sukaupti pakankamą žinių bagažą, galų gale man ir kaip žaidėjui dar reikia tobulėti. Man trenerio darbas labai patinka, tik dar nesu apsisprendęs, ką ateityje norėčiau treniruoti – vaikus, mėgėjus, ar vyrų komandą.
Arūnas Kirsnys: Praėjusiais metais šiek tiek iš šalies stebėjau „Tinklinio akademijos“ veiklą, man ji pasirodė įdomi, todėl kai gavau pasiūlymą prisijungti, iškart sutikau. Aplinkiniai sako, kad man toks darbas tinka, o ir pats noriu pabandyti, pažiūrėti, kaip seksis.
Ar trenerio darbas atitiko jūsų lūkesčius? Ar nebuvo sunkiau, nei tikėjotės?
- Š.: Iš tiesų prieš pirmas treniruotes abu šiek tiek jaudinomės, joms atsakingai ruošėmės, dėliojomės planus, bet ilgainiui viskas pradėjo gautis savaime, todėl tikrai nėra sunku. Ir mums abiems labai patinka tai, ką darome.
Ar jūsų treniruojami mėgėjai kuo nors nustebina, pateikia siurprizų?
- Š.: Pastebėjau, kad labai sunkiai treniruotės vyksta pirmadieniais, mėgėjai susirenka ne rimtai dirbti, o daugiau smagiai praleisti vakaro. Norėtųsi rimtesnio požiūrio ir nusiteikimo.
- K.: „Būna, kai tą patį patarimą tenka pakartoti ir penkis – šešis kartus, ypač dirbant su vaikinais. Merginos šiek tiek atidžiau klauso ir greičiau supranta, ką joms noriu pasakyti. Jos labiau stengiasi įgyvendinti užduotį, tegu iškart ir nepavyksta, bet vis bando ir bando, kol galų gale kažkas gaunasi.
Kaip vertinate tendenciją, kai vis daugiau dar profesionaliai teberungtyniaujančių sportininkų renkasi treniruoti mėgėjus ar vaikus?
A.K.: Manau, kad tai yra labai teigiamas pokytis, nes jauni treneriai patys stebi daug rungtynių, aktyviai domisi visomis naujovėmis ir gali tas žinias perduoti savo auklėtiniams. Kuo daugiau trenerių, tuo daugiau aplinkinių jie gali išmokyti žaisti ir apkrėsti tinkliniu“.
Gal galėtumėte patarti, kaip norinčiam lankyti tinklinio treniruotes mėgėjui pasirinkti tinkamą trenerį, į ką reikėtų atsižvelgti?
- Š.: Aš rekomenduočiau būtinai pasikalbėti bent su keliais to trenerio auklėtiniais, paklausti jų atsiliepimų, vertinimų. Nepasikliauti viena nuomone, nepatingėti pasitarti su kuo daugiau žmonių. Jei tokios galimybės nėra, reikėtų pasidomėti paties trenerio pasiekimais, komandomis, kuriose jis kaip žaidėjas yra rungtyniavęs, jo role komandoje. Jei pats tinklininkas nėra žaidęs aukštame lygyje ar tik trynė atsarginių suolelį, jam bus sunkiau perteikti žaidimo subtilybes.“
Ar turite savo trenerio idealą Lietuvoje, į ką lygiuojatės?
- Š.: Lietuvoje vertinant pagal entuziazmo ir atsidavimo lygį, galėčiau paminėti kelmiškį Algimantą Petrovą. Bet jį išskiriu tik dėl entuziazmo ir atsidavimo tinkliniui.
Dėkui už pokalbį.
